Diskursyvi strategija reiškia.

  • Naujų prekybos strategijų patikrinimas ir vertinimas

Šio teorinio požiūrio pranašumai atskleidžiami, lyginant jį su kitomis populizmo konceptualizavimo kryptimis. Taip pat mėginamas įveikti vienas iš šios teorijos trūkumų — per didelis abstraktumas, trukdantis pritaikyti ją empiriniams tyrimams.

The advantages of this theoretical approach are revealed by comparing it with other tendencies of conceptualizing populism. In addition, this article is an attempt to solve the main disadvantage of E.

Therefore, various possibilities of combining E. Published by Vilnius University Press This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licencewhich permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Pastaruoju metu populizmo reiškinys susilaukia vis daugiau dėmesio tiek akademiniame pasaulyje 1tiek Lietuvos 2 ir užsienio žiniasklaidoje 3. Daug sumaišties sukelia ginčai ne tik dėl vienų ar kitų savybių priskyrimo populizmui, bet ir dėl pačių teorinių prielaidų, nusakančių sąvokos turinį — ar populizmas yra ideologija, ar diskursyvi žmonių vienijimosi logika, ar tam tikra politinė strategija, ar stilius. Kai kurie autoriai netgi teigia, kad viena populizmo koncepcija iš viso nėra įmanoma, nes ji grindžiama tokiomis sąvokomis kaip demokratija ar žmonės, dėl kurių apibrėžties mokslininkai taip pat neturi vienodos nuomonės Houwen ; Vis dėlto tai nereiškia, kad pats reiškinys negali būti tiriamas, paprasčiausiai reikėtų aiškiai apibrėžti diskursyvi strategija reiškia ir argumentuoti tam tikro teorinio požiūrio pasirinkimą.

Šis straipsnis skirtas Ernesto Laclau diskursyviai populizmo teorijai ir jos pritaikomumui empiriniams tyrimams. Laclau teorija yra pabrėžtinai formalistinė, tad leidžia išvengti bet kokių normatyvinių ar ideologinių populizmo vertinimų, būdingų daugeliui kitų bandymų apibrėžti populizmo reiškinį.

Populizmas E. Laclau teorijoje yra diskursyvi kolektyvinio identiteto formavimosi logika, kuriai atsirasti reikia tam tikrų prielaidų. Ši logika vystosi pagal sau būdingas diskurso formavimosi taisykles, tačiau diskursyvi strategija reiškia yra apribota laike ir iš principo atsitiktinė. Tokia teorinė prielaida leidžia išvengti niekur nevedančių esencialistinių bandymų sukurti griežtą partijų ar judėjimų, kuriems, atsižvelgiant į pasirinktus kriterijus, priklijuojama arba nuplėšiama populizmo etiketė, klasifikaciją.

Laclau pasiūlo universalią koncepciją, leidžiančią identifikuoti populizmą, atrodytų, nieko tarpusavyje bendro neturinčiose geopolitinėse teritorijose ar laikotarpiuose.

Diskurso analizė Autorius: Dr. Tad pagrindinis diskurso analizės dėmesys — sakytiniams ar rašytiniams tekstams. Socialiniuose moksluose diskursas suprantamas kiek plačiau nei vien sakytiniai ar rašytiniai tekstai — akcentuojama diskurso kaip socialinio veiksmo, ypatingos interakcijos arba diskurso kaip sub-kultūros samprata.

Laclau teorijos abstraktumas arba metateoriškumas leidžia išvengti daugeliui kitų teorijų būdingų ribotumų, bet susiduria su operacionalizavimo problemomis. Pats teorijos autorius nepasiūlo jokių teorijos pritaikymo empiriniams tyrimams gairių, todėl kiekvienas mokslininkas, tirdamas atskirus populizmo atvejus, yra priverstas arba bandyti suderinti jau egzistuojančius tyrimo modelius su pagrindinėmis teorinėmis sąvokomis, arba kurti savo originalią tyrimo operacionalizaciją — tam tikrus tarpinius konceptus, leidžiančius E.

Laclau metateoriją pritaikyti empiriniams duomenims analizuoti. Straipsnį diskursyvi strategija reiškia trys dalys. Pirmojoje pristatomos pagrindinės populizmo teorinio apibrėžimo kryptys ir jų kritika. Antrojoje aptariama pasirinkta E. Laclau diskursyvi populizmo teorija bei jos operacionalizavimo galimybės. Nors Lietuvos socialiniuose moksluose ši partija jau buvo analizuota akcentuojant medijų poveikį politinio diskurso formavimuisi Mažylis, Unikaitė-Jakuntavičienė ir Povilaitis ;taip pat kaip vienas iš populistinės ideologijos pavyzdžių Pabiržisvisgi diskursyvios teorijos taikymas nėra perteklinis.

Ši teorija, skirtingai nuo kitų teorinių perspektyvų, net tik padeda atpažinti populizmo apraiškas, bet ir paaiškina pačius populizmo formavimosi procesus.

nuostabus osciliatoriaus strategijos dvejetainis variantas

Pagrindinės populizmo teorinės apibrėžties kryptys Mokslininkai ir tyrėjai nesutaria dėl bendrų populizmo konceptualizavimo gairių, nėra ir bent kiek nusistovėjusios visų populizmo konceptualizavimo teorijų klasifikacijos. Dažnai atsispiriama nuo to, kokiai diskursyvi strategija reiškia simpatizuoja pats klasifikacijos sudarytojas Gidron and Bonikowski ; Taggart ; Deiwiks Pavyzdžiui, Paulas Taggartas išskiria kontekstines, taksonomines ir idealaus tipo teorijų grupes, savo teoriją priskirdamas paskutinei grupei Taggart ; Tam tikro idiosinkretiškumo neišvengiama ir šiame straipsnyje.

Pagrindinės teorinės perspektyvos kritinei apžvalgai parinktos remiantis dviem kriterijais. Pirmasis kriterijus — universalumo, leidžia atmesti tas teorijas, kurios susaisto populizmo teorinį apibrėžimą su tam tikru regionu ar laikotarpiu. Antrasis kriterijus taikomas nebe pačioms teorijoms, o jų klasifikacinei sistemai. Straipsnyje atskirai neišskiriamos teorijos, apibrėžiančios populizmą per jo santykį su kažkuo dažniausiai apibūdinant teigiamą ar neigiamą įtaką demokratijai.

gbp usd prekybos strategijos

Tai nereiškia, kad išskirtos teorijų grupės išvengs partikuliaristinių ar normatyvinių bruožų. Atvirkščiai, tai pagrindinės diskursyvi strategija reiškia jų ypatybės. Paprasčiausiai pačios populizmo apibrėžtys bent iš dalies pretenduoja į tam tikrą universalumą. Toliau pateikta keturnarė populizmo teorijų klasifikacija. Ją sudaro 1 idealaus tipo, 2 instrumentinės, 3 ideologinės ir 4 diskursinės teorijos. Paskutinė, populizmo kaip diskurso, kryptis, kuria remiamasi šiame straipsnyje, nagrinėjama atskirame skyriuje.

Populizmas kaip idealus tipas Pirmajai kategorijai priklauso populizmo koncepcijos, kuriomis remiantis įvairiausius politinius judėjimus siekiama apibrėžti kaip populistinius naudojant tiek deskriptyvius, tiek normatyvinius kriterijus, neatstovaujančius jokiai aiškiai apibrėžtai paradigmai.

Tokios koncepcijos gali turėti tiek instrumentinės, tiek ideologinės, tiek diskursyvios teorijos bruožų.

KOMPIUTERIZUOTA KOKYBINIŲ DUOMENŲ ANALIZĖ SU NVIVO IR TEXT ANALYSIS SUITE

Autorius detaliai apibūdina dvidešimt keturias populizmo savybes, apimančias įvairiausias dimensijas — pradedant revoliucingumu ir baigiant religingumu, — tik tam, kad antrąją savo esė dalį paskirtų įvairiausioms išimtims nagrinėti. Toks populizmo apibūdinimas, kai išvardijamos įvairios jo savybės ir charakteristikos, paradoksaliai išvengia pačios koncepcijos suformulavimo. Naujesnis tokio konceptualizavimo pavyzdys būtų P. Taggarto apibrėžimas — populizmas kaip reprezentatyvios demokratijos patologija Taggart Tokie bandymai apibrėžti populizmo sąvoką baigiasi arba klasifikacijos smulkinimu taip ir nepriėjus prie bendrumo, arba apibrėžimu su begaliniu išimčių skaičiumi Germani ; Conovan ; Ionescu and Gellner Pagrindinis tokio apibrėžimo bruožas yra, kad kuo daugiau į apibrėžimą įtraukiama paskirų savybių, tuo mažiau pačią koncepciją idealų tipą yra įmanoma pritaikyti konkretiems atvejams analizuoti.

Daugelį idealaus tipo populizmo apibrėžimų vienija bendras bruožas — nuolatinis populizmo kaip neapibrėžto, neracionalaus, iškraipančio normalią diskursyvi strategija reiškia veiklą fenomeno akcentavimas. Toks argumentavimas turi ir praktinių, pačią mokslinę teoriją ideologizuojančių padarinių. Nuo to, kokiai ideologinei krypčiai — liberaliai, konservatyviai ar kairiajai — labiau simpatizuoja mokslininkai, dažnai priklauso ir tai, kokias partijas ar judėjimus jie apibūdina kaip populistinius.

  • Prekybos botas leonardo

Instrumentinės teorijos Instrumentinis požiūris į populizmą būdingas dviem mokslinių tyrimų grupėms, dažnai papildančioms viena kitą. Pirmoji tyrėjų grupė populizmą apibūdina kaip mobilizacijos strategiją Weyland ; ; Urbinatiantroji nagrinėja populistinę retoriką Moffitt and Tormey ; Jagers and Walgrave Nepaisant skirtumų, abiem diskursyvi strategija reiškia populizmas suprantamas kaip įrankis, kuriuo siekiama mobilizuoti rinkėjus ar į juos apeliuoti.

Thpanorama - Padarykite save geriau šiandien!

Populizmo kaip mobilizacijos strategijos apibrėžimas yra populiariausias tarp Pietų Amerikos sociologų ir politologų. Dienos prekybos strategijos investopedia numato įvairių specifinių populistinės politinės strategijos elementų nagrinėjimą: išskiriami populistiniai organizacijos tipai, priimami politiniai sprendimai ar naudojamos žmonių mobilizacijos priemonės.

Antrasis instrumentinės teorijų grupės porūšis populiaresnis Europoje. Jo atstovai analizuoja specifinį populistinės retorikos stilių, kuriuo siekiama paveikti mases Houwen ; Abiem grupėms, kaip minėta, bendra tai, kad jos populizmą teorizuoja kaip įrankius, pavyzdžiui, supaprastintą retoriką, lyderių forex cfds apvalga ar žadamus specifinius populistinius politinius sprendimus, kuriuos vykdydama politinė jėga sugeba konsoliduoti masinį palaikymą.

Weylandas pabrėžia, kad skirtingose šalyse, skirtingais laikotarpiais dominuoja skirtingi populistinės organizacijos tipai. Argentinos prezidento Carloso Menemo 4 ir Perų prezidento Alberto Fujimori 5 organizacijas jis įvardija kaip neopopulizmo ir neoliberalizmo sinergiją. Tokia sinergija yra kur kas stipresnė pradinėje radikalioje reformų fazėje, tačiau vėliau, įsivyravus sąlyginiam ekonominiam stabilumui, arba patiems populistams tenka keisti savo politiką, arba jiems gresia didelis populiarumo nuosmukis Weyland Weylandas teigia, kad tiek klasikinio populizmo, tiek neopopulizmo taktika ir strategija remiasi tais pačiais principais — tiesioginiu lyderių ryšiu su labiausiai neorganizuota palaikymo grupe, tradicinių politinių partijų ir visuomeninių diskursyvi strategija reiškia atmetimu, politinio elito atakavimu bei viešųjų apklausų ir referendumų naudojimu siekiant savo politinių tikslų Weyland Galima išskirti ir kitas populistinės organizacijos atmainas, būdingas atskiriems regionams ar laikotarpiams: etnopopulizmas Madridrentinis populizmas Mazzuca ar technopopulizmas de la Torre Taip atsiranda galimybė kurti kontekstualią populizmo klasifikaciją, kurioje atsižvelgiama į tai, kokiai specifinei socialinei ar ekonominei politikai ar tikslinėms rinkėjų grupėms taikoma populistinė strategija.

Instrumentinis požiūris iš dalies išsprendžia ideologinių populizmo variacijų problemą, nes skirtingiems kontekstams taikomi tie patys populistinės strategijos principai. Tačiau pats politinės populistinės strategijos kaip konstantos teigimas, netgi apsiribojant tik Pietų Amerika, susiduria su akivaizdžiais neatitikimais analizuojant populizmą empiriškai. Paradoksalu, kad pagrindinė strateginio požiūrio problema yra tai, kas pateikiama kaip jo pagrindinis pranašumas.

Nors pats R. Weylandas ir neigia požiūrio į populizmą, kaip į strategiją, retroaktyvumą, išvada lieka ta pati — populistai yra populistai tada, kai jie populiarūs. Skirties tarp populizmo ir nepopulizmo problemą, kurią pripažįsta ir patys autoriai, bandoma spręsti įvairiai.

akcijų pasirinkimo strategija

Pavyzdžiui, Kennethas Robertsas siūlo keturių skirtingų diskursyvi strategija reiškia organizacijos formų klasifikaciją, kuri grindžiama pilietinės visuomenės ir partinės sistemos išsivystymo skirtumais įvairiose šalyse Roberts Pagrindinis strateginio požiūrio minusas yra diskursyvi strategija reiškia, kad juo vadovaujantis oportunistiškai pasirenkamas vienas ar kitas populistinės strategijos etalonas, neapibrėžiant, kodėl būtent tai ir yra laikoma tikruoju populizmu.

Taip arba atmetami koncepcijos neatitinkantys ištisi regionai ir laikotarpiai, arba nuolat pridedamos papildomos išlygos, neišvengiamai kuriančios naujus populizmo apibrėžimus. Akivaizdu, kad bet kokia politinė strategija yra savo laiko produktas, nulemtas geopolitinių, ekonominių, technologinių ir kitų sąlygų, todėl strateginis populizmo apibrėžimas naudingas įžvelgiant, lyginant ir klasifikuojant skirtingas tendencijas ir atvejus.

Tačiau jis nesugeba pateikti argumentuotos ir operacionalios paties populizmo apibrėžties. Iš esmės tos pačios problemos apibrėžiant populizmo ir nepopulizmo skirtis galioja ir kitai instrumentinės teorijos atšakai, apibrėžiančiai populizmą kaip savitą retorikos ar komunikacijos stilių.

Populizmas čia aprašomas kaip tam tikri retorikos elementai, pavyzdžiui, šūkiais paremta, supaprastinta kalba Deiwiks ; 5. Toks apibrėžimas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl populizmas įgauna tokias negatyvias konotacijas. Socialinės ir politinės problemos, kaip antai nedarbas, mokesčių pokyčiai ir pan. Iš esmės, paskiri diskursyvūs elementai populistinėje retorikoje naudojami papirkti rinkėjams.

Tokios populizmo apibrėžtys akivaizdžiai nėra pakankamos, nes bet kuri šiuolaikinė politinė jėga daugiau ar mažiau formuoja savo politinį diskursą, naudoja tiek supaprastintą kalbą viešojoje erdvėje, tiek socialines medijas.

2. Diskursyvi populizmo logika

Populistinės retorikos apibrėžties problemas bent iš dalies bando spręsti kiekybiniais diskurso analizės metodais paremti tyrimai, nagrinėjantys populistinių elementų dažnumą politikų kalbose Hawkins ; Cranmer Bet tai nesprendžia esminės instrumentinės populizmo konceptualizacijos problemos — tautologiškumo. A priori pasirinkti populistinės retorikos elementai pateikiami įrodant paties populizmo buvimą ar nebuvimą, truetl prekybos rodikliai niekaip neatsakoma į klausimą, kodėl būtent jie charakterizuoja patį populizmo fenomeną.

kaip prekiauti mumis iš australijos

Populizmas kaip ideologija Iš pirmo žvilgsnio populizmo kaip ideologijos teorinis apibrėžimas neatrodo labai perspektyvus, nes akivaizdu, kad įvairios populistinės partijos atstovauja faktiškai visam ideologiniam spektrui nuo kairės iki dešinės, nuo liberalizmo iki konservatizmo. Nepaisant to, kartu su diskursyviu populizmo apibrėžimu tai yra bene labiausiai populiarėjanti populizmo teorinio apibrėžimo kryptis Stanley ; Moffitt and Tormey Jie populizmo ideologinį nenuoseklumą šalina apibrėždami populizmą kaip išretėjusią ideologiją angl.

Tai — ideologija, kuri padalija visuomenę į dvi antagonistines grupes, liaudis prieš elitą, ir teigia, kad politika turėtų remtis tiesiogine žmonių valios išraiška Mudde ; Canovan tokią išretėjusią ideologiją vadina demokratine, kuri suprantama kaip suverenios liaudies, o ne politikų, biurokratų ar teisėjų valdymas Canovan ; Seselių prekybos valdymo sistema ideologijų apibrėžimas remiasi Michaelio Freedeno ideologijų morfologija, kur ideologijos skirstomos atsižvelgiant į jas sudarančias pagrindines angl.

Pavyzdžiui, pagrindinė liberalizmo koncepcija yra laisvė, gretutinės koncepcijos — žmogaus teisės ir demokratija, o periferinė — nacionalizmas Aslanidis Kad ir kokią konkrečią išraišką būtų įgavęs konkretus įsitikinimas, jis turi išlaikyti pagrindinės koncepcijos žinią. Šis apibūdinimas galioja tirštosioms ideologijoms angl.

Kaip tokios ideologijos pavyzdžius autorius mini nacionalizmą, feminizmą, ekologinių judėjimų programines idėjas. Populizmo kaip išretėjusios ideologijos teorija kritikuotina dviem aspektais. Pirma, kritikuotinas pats M.

Freedeno apibrėžimas, antra, šio apibrėžimo pritaikymas populizmui.

dvejetainiai indonezijos variantai

Freedenas niekur nuosekliai neaprašo požymių, kurie leistų jo klasifikacijos sąvokas operacionalizuoti ir tiksliai nustatyti, kuri ideologija yra išretėjusi, o kuri tirštoji. Paliekama erdvė interpretacijoms atsižvelgiant į tai, ką tyrėjas laiko didele ar maža integracija ar ideologijos gebėjimu pateikti sprendimo kryptis visoms visuomenėje kylančioms problemoms.

Iš kitos pusės, į išretėjusių ideologijų sąrašą gali patekti faktiškai bet koks -izmas — antiglobalizmas, euroskepticizmas, militarizmas ir t. Netgi pačių C. Canovan naudojamos populizmo ideologijos diskursyvi strategija reiškia dalys, tokios kaip antielitizmas, gali būti laikomos atskiromis išretėjusiomis ideologijomis.

Jeigu populizmą vis dėlto laikytume išretėjusia ideologija, tokia teorinė apibrėžtis turėtų leisti palyginti populizmą su kitomis panašiomis ideologijomis. Tai yra gana sunkiai įsivaizduojama, nes patys populistai labai retai save identifikuoja kaip populistus, jie visada yra ir dar kažkas nacionalistai, euroskeptikai ar pan.

Netgi imant esminį antielitistinį populizmo dėmenį, metodologinis nuoseklumas reikalautų, kad ir jos antitezė — elitizmas — būtų savotiška išretėjusi ideologija. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra. Populizmo kaip ideologijos apibrėžimas iš esmės yra esencialistinis, nepaliekantis jokių mišrių variantų — politinė partija arba jos lyderis yra arba nėra populistas.

Šis apibrėžimas pripažįsta tik tam tikras subkategorijas: neoliberalus populizmas, nacionalinis populizmas, agrarinis populizmas ir t.

Mudde and Rovira Kaltwasser Taip atsisakoma bet kokio laipsniškumo. Tačiau daugybė tyrimų, taikančių pačias įvairiausiais metodologijas, pateikia priešingus rezultatus ir diagnozuoja būtent laipsnišką populizmo prigimtį Jagers and Walgrave ; Hawkins ; Bernhard ; Pauwels and Rooduijn Paradoksalu, kad daugelis tų tyrimų operacionalizavo būtent C. Canovan siūlomas kategorijas Aslanidis ; 5tačiau atmetė esmines pačios teorinės apibrėžties prielaidas.

1. Pagrindinės populizmo teorinės apibrėžties kryptys

Šis neatitikimas tarp teorijos ir tyrimų įveikiamas atsisakant idiosinkretiško populizmo, kaip išretėjusios ideologijos, apibrėžimo ir laikant tyrinėtojų išskiriamus ideologijos elementus populistinio diskurso sudedamosiomis dalimis. Canovan atmeta tokią galimybę, teigdama, kad: Diskursas — tam tikra kalba ir retorika, tam tikras paprastumo ir tiesumo stilius ar specifinės politinės nuotaikos komunikacija.

Toks diskursas gali būti nagrinėjamas, tačiau ne vien tik jis.

  1. Сквозь сознание неизвестного мастера он смотрел в прошлое, наблюдая предыдущие воплощения людей, существующих в сегодняшнем мире.
  2. Prekybos opcionais konferencija
  3. И в самом деле, ответ оказался именно таким, какого и опасался Олвин: -- На этот вопрос я не могу отвечать.

Populizmas taip pat turi centrines koncepcijas, kurias laiko prioritetinėmis — demokratija, žmonių suverenumas, daugumos valdžia.

Galbūt jus domina